2010-2011 akademinių mokslo metų pradžios šventė (2010 rugsėjis)

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos naujų 2010-2011 akademinių metų atidarymo šventė įvyko rugsėjo 6 dieną. Seminarijos koplyčioje iškilmingoms Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą pasakė Jo Em. Kard. A. J. Bačkis, kartu meldėsi vysk. Arūnas Poniškaitis, seminarijos vadovybė, dėstytojai ir seminaristai.

Po Šv. Mišių visi susirinkome konferencijų salėje mokslo metų atidarymo aktui, kurį vedė seminarijos ugdytojas kun. Jurgis Vitkovski. Išklausę seminarijos rektoriaus kun. Žydrūno Vabuolo inauguracinės kalbos, kurioje jis papasakojo apie tai, kaip šiemet atrodys seminarijos bendruomenė, pristatė naujus dėstytojus. Šiais mokslo metais seminarijoje studijuos 24 klierikai ir 1 studentas svečias. Rektorius savo kalboje taip pat visus kvietė išsilaisvinti nuo apgaulingos „laisvės“ ir žengti tikros laisvės, meilės ir bendrystės keliu. Seminaristų vardu visus pasveikino ir kalbą sakė VI kurso seniūnas Mozė Mitkevičius (skaityti žemiau). Inauguracinę paskaitą skaitė dėstytojas kun. Saulius Rumšas OP.

Robertas Moisevič

 

Klieriko Mozės Mitkevičiaus inauguracinė sveikinimo kalba

2010 m. rugsėjo 6 d.

Gerbiami Eminencija, Ekscelencija, Magnificencija, seminarijos ugdytojau, dvasios tėve, gerbiami kunigai, seselės, dėstytojai, darbuotojai ir galiausiai klierikai.

 Nuoširdžiai sveikinu visus sėkmingai sugrįžus ir pradėjus naujuosius mokslo metus. Susirinkome su naujomis viltimis, naujais lūkesčiais, po vasaros atostogų kupini naujų jėgų ir pasiryžimų. Ne kartą jau girdėjome šia proga išsakytus troškimus siekti naujų mokslo aukštumų. Įvertinę praeituosius metus, galime pastebėti, kad vieniems tai pavyko labiau, kitiems mažiau, visgi raginimas stengtis ateityje tebelieka galioti visiems ir dabartyje.  

Šiandien norėtųsi kalbėti ir akcentuoti kitą seminarijos pusę - ne mokslo. Seminarija nėra tik aukštoji mokykla, nėra tik švietimo įstaiga. Joje ne tik studijuojama, bet ir gyvenama. Pritardamas rektoriui, norėčiau pažvelgti į seminariją, kaip į bendruomenę. Vietą, kurioje augama ne tik žiniomis, bet ir dvasia, draugystėmis, patirtimi ir galiausiai visa apjungiančia išmintimi. Vietą, kurioje buriamės apie Jėzų ir leidžiamės Jo vedami bei brandinami, ir nors apdovanoti skirtingomis dovanomis, skirtingomis pareigybėmis, visi esame įkvėpti vienos Dvasios. Ir tai mus jungia į vieną šeimą.

Dažnai girdime žodžių junginį - seminarijos bendruomenė arba seminarijos bendruomenės vardu – ypač kokių nors sveikinimų proga - ir labai dažnai tai tėra tik identifikacinis posakis, nurodantis bei apibrėžiantis tam tikrą grupę žmonių, susijusių su seminarija. Norėtųsi, kad šis posakis išreikštų iš tiesų mūsų santykius.

Esame kitokia bendruomenė, nei tik susibūrimas, arba bent jau siekiame ja tapti. Tai nėra lengva, tai nėra tik titulas, tai ne taip paprastai ir pasiekiama, juolab vargu ar galime tai vieni kitiems įsakyti. Įsakyti būti bendruomene. Tačiau tikrai ką galime, tai prašyti Dievo, kad ja taptume. Prašyti Jėzaus, kad Jis subūręs mus čia, užaugintų tikrai bendruomenei, tikram dialogui, bendruomenei, kurioje virš visko būtų meilė. Tai, ką pasakiau iki dabar mažai apčiuopiama, daugiau troškimas nei realus gyvenimas. Visi suprantame, kad bendruomenės pamatas yra meilė, tačiau šis žodis šiandien reiškia tiek daug dalykų, jog galiausiai visai nebeaišku, kas tai yra. Ką gi konkrečiai kiekvienas galime padaryti, kad taptume bendruomene arba kaip konkrečiai turėtume mylėti, kad tai neliktų vien tik gražiu posakiu? Ko gi tikimės vieni iš kitų ir be ko mes niekuomet netapsime bendruomene?

Pirmiausiai, žinoma, be Jėzaus. Jo esame čia suburti, Jis yra mūsų šerdis. Ir tik dėl Jo ir su Juo kartu galime čia būti. Tai mūsų bendruomenės centras, tikrasis turtas, tačiau vien to nepakanka, reikalingos ir mūsų pačių pastangos. Tiek dėstytojų ir vadovybės, tiek klierikų pastangos. Pradėsiu nuo klierikų. Iš jūsų, taip pat ir iš savęs, laukiu klusnumo. Klusnumo kaip meilės išraiškos, paremto ne baime, bet įsiklausymu, pagarba ir geranoriškumu. Sunku įsiklausyti į vadovybės bei dėstytojų prašymus, kitąsyk net reikalavimus, jei neturime nuolankumo. Tam, kad išgirstume, turime turėti bent truputį nuolankumo. Be jo nėra klausymo, nei išgirdimo, nei paklusimo. Vis labiau įsigali troškimas „visuomet viską geriau žinoti ir viską patirti savo kailiu“ - neva taip išreikšti savo laisvę, kurios nebesiejame su tarnystės dvasia ir pagarba autoritetui. Vis labiau esame linkę būti kurčiais kitų atžvilgiu, vis labiau trokštame, kad kiti būtų nebylūs, kai kalbame patys. Tačiau be pagarbos autoritetui ir be tarnystės dvasios, be įsiklausymo negali būti bendruomenės. Pagarba autoritetui mūsų atveju būtent ir gali pasireikšti per klusnumą, per įsiklausymą. Per klusnumą, kylantį iš įsiklausymo. Įsiklausyti – reiškia širdimi pritarti tam, kas kalbama. Šis įsiklausymas ir yra meilė. Iš jos kyla ir tikrasis mokymasis. Tad raginu visus klierikus klusnumo, įžvelgti Dievo valią mūsų valdžios sprendimuose, veiksmuose, pasitikėti jos patirtimi, jos vedimu. Tegu klusnumas, tas tikrasis įsiklausymas ir bus mūsų pagrindiniu rūpesčiu.

Žinoma, tai yra abipusis dalykas, paremtas abipusiu pasitikėjimu. Tad įsiklausyti turi ir kita pusė. Esame atsakingi vieni už kitus. Vadovybei ir dėstytojams krinta didesnė našta, nei klierikams. Jums pavestas ne tik mūsų ugdymas, jums pavestos ir mūsų sielos. Tad pagarba kitam Dievo kūriniui, Dievo vaikui saisto ir Jus. Viršininkas užmiršęs, kad kiti turi sielą, ima elgtis su pavaldiniais kaip daiktais, ir taip apsunkina pagarbą autoritetui, nes autoriteto tiesiog nebelieka. Lieka tironija, kuri niekuomet nesuburs bendruomenės. Tad saugokite Jums pavestųjų sielas ir su meile atsakingai ganykite jas. Tikimės iš Jūsų dialogo, paremto tuo pačiu įsiklausymu, tikimės pastovumo ir nuoseklumo. Būkite atsargūs su Jums pavestaisiais ir branginkite juos, nes jie – Dievo nuosavybė. Nesugriaukite kurto pasitikėjimo Jumis ir pagarbos Jums. Autoritetas įgyjamas labai sunkiai: per išmintį ir kantrybę. Išmintis gimsta, kai gyvenimas tampa Evangelija, kai konkretus gyvenimas tampa gerąja Naujiena, arba bent jau kai to trokštama. Tuomet galima patraukti prie Dievo ir kitus. Tuomet Jūs užkrėsite mus savo pavyzdžiu. Tai įgyti yra viena, aišku, reikalauja asmeninio troškimo, tačiau tai perduoti kitiems, net jei Jūs to ir labai norite, kaip patys suprantate, yra žymiai sunkiau. Todėl kantrybė ir meilė tebūna nuolatinis Jūsų palydovas. Manau, kad tai yra būtini žingsniai, kuriant dialogą ir juo paremtą bendruomenę. Kaip ir kasmet sveikinimo kalbą norėtųsi palydėti Dievo Žodžiu. Šiemet pasirinkau ištrauką iš 1-osios Samuelio knygos:

„Tada VIEŠPATS pašaukė Samuelį: „Samueli! Samueli!“ ¬ „Aš čia!“, ¬ atsiliepė jis, nubėgo pas Elį ir tarė: „Aš čia, jei mane šaukei.“ Bet šis atsakė: „Nešaukiau tavęs. Eik atgal, gulkis miegoti.“ Tad jis sugrįžo ir atsigulė. VIEŠPATS vėl pašaukė: „Samueli!“ Samuelis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia, jei mane šaukei.“ Bet šis atsakė: „Nešaukiau tavęs, mano sūnau. Eik atgal, gulkis miegoti.“ Samuelis dar nebuvo VIEŠPATIES pažinęs, ir VIEŠPATIES žodis dar nebuvo jam apreikštas. VIEŠPATS vėl pašaukė Samuelį ¬ trečią kartą. Jis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia, jei mane šaukei.“ Dabar Elis suprato, kad berniuką šaukė VIEŠPATS. Todėl Elis tarė Samueliui: „Eik atgal, gulkis miegoti. Jei būtum vėl pašauktas, sakyk: ‘Kalbėk, VIEŠPATIE, tavo tarnas klauso.’“ Taigi Samuelis sugrįžo į savo vietą ir atsigulė miegoti. VIEŠPATS atėjo ir, ten stovėdamas, pašaukė kaip pirma: „Samueli! Samueli!“ Samuelis atsakė: „Kalbėk, tavo tarnas klauso.““ (1 Sam 3, 4-10).

Nekomentuosiu išsamiai šios turtingos ištraukos, tam neužtektų man skirto laiko. Tik pabrėšiu, kad šiose eilutėse suspindi tikras mokytojo ir mokinio santykis. Nuostabus pasitikėjimo, abipusio įsiklausymo ir pagarbos vienas kitam santykis. Elio išmintis ir įžvalgumas palydi Samuelį asmeniniam dialogui su Dievu. Didysis mokytojas, galiausiai tampa mažutėliu, kad Samuelis išsiskleistų ir vykdytų jau tik jam patikėtą Dievo planą. Manau, kad seminarija yra ta vieta, kurioje labai panašiai subręstame savo misijai ir palydime tam šalia esančius. Klausydami ir įsiklausydami. Gerbdami vienas kitą ir mylėdami. Tai ir yra tikroji bendruomenė, kurioje visa daroma didesnei Dievo garbei, kurios šerdis ir yra pats Viešpats – Jėzus Kristus. Taigi apsisprendėme labai nelengvam tikslui: būti bendruomene. Tai nereiškia, kad iki šiol nebuvome bendruomene, tačiau ir šiandien siekiame išlikti ja ir nešiotis ją savyje, jausti atsakomybę už ją. Net ir tada, kai iš jos išeisime, turėtume prisiminti ją savo maldose...

Pabaigai, dar kartą visus sveikinu su šia švente ir viliuosi, kad po metų džiaugsmingomis širdimis, visi - ir dėstytojai ir klierikai ir vadovybė -, kaip vieninga Dievo šeima, galėsime dėkoti Dievui už suteiktą malonę būti kartu ir dalintis gautomis dovanomis. Tad prašau visiems mums Dievo palaimos ir įkvėpimo.

Savo kalbą užbaigsiu trumpa malda: Viešpatie, Jėzau Kristau, Gerasis Ganytojau, būki nuolat mūsų tarpe ir burk mus į savo bendruomenę. Pasitikėdami Tavimi, pradedame šiuos naujuosius mokslo, naujuosius šv. Juozapo seminarijos bendruomenės metus. Ačiū už dėmesį.

VI kurso kl. Mozė Mitkevičius