Lektorių ir akolitų skyrimai (2012 kovas)

Kovo 31 dieną seminarijoje įvyko naujų lektorių ir akolitų skyrimai. Ta proga seminarijoje lankėsi Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis. Jis kartu su seminarijos vadovybe aukojo šv. Mišias.

Homilijoje ganytojas sakė, kad lektorių ir akolitų tarnystė yra dar vienas žingsnis kunigystės link ir pacitavo šios dienos rytmetinės brevijoriaus visuotinės maldos žodžius, kuriais dėkojome Dievui už malonę, kad „davė mums atgimimo vandenį ir parengė stalą mus maitinti savo kūnu ir žodžiu“. Vyskupas kreipėsi į kandidatus į lektorius IV kurso klierikus - Valentin Dulko, Daniel Narkun bei į kandidatus į akolitus V kurso – Juzef Makut, Robertą Moisevič, Saulių Kristapavičių, Aleksandr Gaičiauską, pabrėždamas, kad šie visuotinės maldos žodžiai yra jiems labai svarbūs ir paragino seminaristus skirti ypatingą dėmesį Dievo Žodžio skaitymui, tarnystei prie Kristaus altoriaus, o per tai Jo Meilės pažinimui, kad butų pašvęsti altoriaus Kristaus aukai. Dievo Žodis ir Kristaus altorius mums duotas tam, kad suburtų ir suvienytų mus visus kaip Kristaus Bažnyčią, priminė susirinkusiai seminarijos bendruomenei vyskupas. Jo Ekscelencija komentavo dienos skaitinį iš pranašo Ezekielio knygos, kuriame sakoma, kad Viešpats suburs išblaškytąją tautą ir padarys juos viena tauta, o taip pat Evangelijoje pagal Joną vyriausiojo kunigo Kajafo žodžius, kuriais jis teigė, kad geriau, kad vienas žmogus - Jėzus numirtų už tautą, tokiu būdu stengdamasis apsaugoti Švenčiausią Išrinktosios tautos vietą – Jeruzalės Šventyklą, kad ji nebūtų sugriauta, kai tuo tarpu tikroji Šventykla – Jėzus Kristus yra paaukojamas, kad suburtų naująją Šventąją tautą – Bažnyčią.

Ganytojas priminė, kad esame ant Didžiosios savaitės slenksčio ir dalyvaudami jos įvykiuose, kuomet Jėzus suvienija Bažnyčią, patys galime gyventi vienybėje, nors tai yra ne vien mūsų pastangų vaisius, bet ir Dievo dovana mums. Dievas mus taip pat vienija kaip vieną šeimą per Eucharistiją, Kristaus Kūno ir Kraujo auką, pabrėžė vyskupas. Dievo pastangose mus suvienyti, tęsė ganytojas, mes susiduriame su Jėzaus kryžiumi ir Jo kančia, nes Jis pats pasirenka tokį kelią, kad ateitų į mūsų skausmą, mūsų gyvenimo kančią. Ir, kuomet mes kenčiame, Dievas ateina pas mus, kad atneštų Savo Meilę, kuri yra didesnė už mūsų kentėjimus, ateina tam, kad savo Meile nuskaistintų žmones, teigė vyskupas. Jo Ekscelencija akcentavo, kad jei norime kažką dovanoti pasauliui, negalime būti atsitolinę nuo žmonių kančios ir skausmo, nes mylinti Dievo ranka veda mus to skausmo link, kad tokiu būdu prisiliestų prie jos ir neštų Kristaus meilę. Todėl, tęsė ganytojas, mes negalime pašalinti kryžiaus iš savo gyvenimo, tačiau čia svarbu matyti Dievo meilę, viltį ir Prisikėlimą, ir tai, kad reikalingas toks Jo meilės liudijimas. Tačiau Vilniaus vyskupas pabrėžė, kad nereikia pradėti garbinti kančios, kaip kai kurie netgi išsilavinę žmonės neteisingai tai supranta, ir, jei įmanoma, reikia jos vengti ir tinkamomis priemonėmis malšinti, tokiu būdu pasitarnaujant kenčiančiam. Remdamasis Šv. Pauliaus žodžiais iš jo Pirmojo laiško korintiečiams, vyskupas A. Poniškaitis teigė, kad jei neturėtume meilės, mūsų kančia neturėtų prasmės. Baigdamas homiliją, Jo Ekscelencija palinkėjo naujiesiems lektoriams ir akolitams, kad šie, skaitydami Dievo Žodį ir tarnaudami prie altoriaus pirmiausia patys atrastų Kristaus Meilę, rodytų Ją kitiems ir gyventų Ja.

Toliau tęsėsi priėmimo į lektorių ir akolitų tarnystę ceremonija ir šv. Mišių aukos liturgija. Pasibaigus šv. Mišioms, naujieji lektoriai ir akolitai kartu su visa seminarijos bendruomene buvo pakviesti į seminarijos valgyklą, kur naujas tarnystes pradėjusieji seminaristai tarė padėkos žodį vyskupui A. Poniškaičiui. Jo Ekscelencijai palaiminus pietų stalą, tęsėsi skyrimų pabaigtuvių agapė.

Žilvinas Treinys