Dvasinė konferencija apie kunigo tarnystę (2013 kovas)

Šį kartą dvasinę konferenciją vedė jaunas kunigas iš Kaišiadorių vyskupijos

Kovo 5 d. seminarijoje svečiavosi Kaišiadorių vyskupijos kunigas Laurynas Visockas, kuris dar tik prieš kelis metus baigė tą pačią seminariją. Jis seminaristams pasakojo apie savo kunigystės patirtį ir pasidalino džiaugsmais bei rūpesčiais. Klierikams gerai įsiminė ši dvasinė konferencija, nes svečias daug kalbėjo apie seminarijos studijų metų patirtį ir davė daug patarimų.

Pirmiausia kunigas Laurynas atkreipė dėmesį į tai, kad labai svarbu tiek seminarijoje, tiek kunigystėje turėti tikrų draugų, kurie sunkumams ištikus galėtų padėti ar net gelbėti, ir pasidžiaugė, jog išties pažįsta artimos sielos žmonių, kuriuos drąsiai vadina broliais kunigais. Susirasti tikrų, viso gyvenimo draugų, kun. Laurynas linkėjo ir klierikams, nes tai ypač svarbu, kai šiandien kunigo tarnystėje iškyla daug funkcinių pareigų.

Kun. Laurynas Visockas dalinosi su seminaristais savo kunigystės patirtimi

Kitas dalykas, į kurį svečias atkreipė dėmesį, yra gebėjimas suderinti savo žmogiškumą ir dvasinį gyvenimą su kunigiška tarnyste. Svarbiausiu dalyku kun. Laurynas įvardijo maldą ir tarė: „Jeigu diena įtempta – kenčia malda“. Jeigu apleidžiama brevijoriaus malda, mąstymas, tai po truputį atsiranda išsiblaškymas, nuovargis, paguodos ieškojimas. Būtina rasti laiko pabūti su Dievu ne iš pareigos.

Trečias dalykas, apie kurį kalbėjo kun. Laurynas yra tai, kad Bažnyčiai nereikia „skystų“ kunigų. Jau seminarijoje klierikas yra ugdomas aiškiu protu, jam suvokiant kur jis eina ir ką renkasi, darant tvirtą jo dvasią. Kunigas turi būti tvirto proto stipri asmenybė. Taip pat apie tai kalbėdamas kun. Laurynas pacitavo pal. Jono Pauliaus II-ojo žodžius: „Ne mokymas, o liudijimas ves Bažnyčią“. Ir pridūrė, kad kunigas turi ne tik kalbėti, bet ir karštai liudyti tikėjimą savo gyvenimu.

Seminaristai klausėsi susidomėję ir pabaigoje svečiui uždavė daug klausimų

Galiausiai svečias atkreipė dėmesį į šiandien labai aktualų naujosios evangelizacijos iššūkį ir pareiškė susirūpinimą dėl jaunajai kunigų kartai krentančių daugumos sielovados uždavinių. Mat senoji kunigų karta dažniausiai sunkiai besupranta naujosios evangelizacijos uždavinius ir yra pasilikę prie senų sielovados formų. Iš dalies tokią situaciją suformavo buvusi sovietizacija, kai tuomet įmanoma buvo tik teikti sakramentus, bet papildoma sielovada buvo draudžiama. Tad kun. Laurynas seminaristus ragino, kad kai šie ateis tarnauti į parapiją, tegul įtraukia pasauliečius, tegul užsiaugina žmones – rankas, tegul juos sąmonina, kad pats nėra darbinis arklys. Antraip labai greitai jaunas kunigas arba pervargs, arba nusivils, nes nematys vaisių. Kun. Laurynas pridūrė, kad sielovadoje pirmiausiai reikia subrandinti žmogišką santykį, o tik paskui evangelizuoti.

Dvasinės konferencijos pabaigoje svečias dar dalinosi tarnystės mokykloje ir kalėjodimo patirtimi, o po to seminaristai kun. Laurynui Visockui uždavė jiems rūpimus klausimus apie sielovadą, gyvenimą seminarijoje, kunigystės iššūkius.

Gabrielius Satkauskas

 
 
   į viršų  
 
     
     
 
    © Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija
 
 Kontaktai  Biblioteka  Į titulinį puslapį