Klierikų dvasinės susikaupimo dienos Neringoje (2012 rugsėjis)

Rugsėjo 28-29 dienomis Neringoje turėjome susikaupimo dienas. Tai ko gero pirmos tokios susikaupimo dienos mūsų istorijoje, kadangi šį kartą jos vyko ne seminarijoje, bet už jos ribų.

Pasitinkant saulėlydį prie jūros

Pirmąją dieną po paskaitų, visi klierikai su seminarijos dvasios tėvu kun. Stasiu Kazėnu SJ, išvykome į Nidą ir privažiavę Klaipėdos Kuršių marias, su keltu perplaukėme į Neringos pakrantę. Kadangi jau buvo vakaras, tai Pervalkoje nuskubėjome prie jūros, kad galėtume palydėti saulę. Palydėti ją su Dievu ir kaip Jo kūrinį padovanotą kiekvienam iš mūsų. Tad mūsų susikaupimo diena prasidėjo ne dvasine žmogaus konferencija, bet dvasine Dievo konferencija per Jo kūriniją.

Saulei nusileidus ir mėnuliui patekėjus vykome į mirusias kopas, kuriose žvelgdami į Kuršių marias turėjome vakarienę. Susėdę po tris ir valgydami žuvį galėjome geriau suprasti Jėzaus mokinius, kuriems toks gyvenimo būdas buvo kasdienybė.

Saulėlydis prie jūros

Po neįprastos vakarienės visi patraukėme į patį Pervalkos miestelį, kur galėjome įsikurti vienos geradarės turizmo namuose. Tik susinešę daiktus skubėjome susirinkti pirmąjai konferencijai, kurią vedė Vargdienių seserų kongregacijos sesuo Daiva. Taip buvo neatsitiktinai, kadangi šią kongregaciją įkūrė pats pal. J. Matulaitis apie kurį ir buvo ši konferencija. Jos metu buvo kalbėta apie palaimintojo asmenybę ir paskutiniuosius gyvenimo metus, apie jo su pasiaukojimu nuveiktus darbus. Po konferencijos žiūrėjome filmą (Alla luce del sole) apie vieną kunigą iš Sicilijos, kuris krikščioniškai kovojo su mafija ir buvo nužudytas kaip kankinys (mirė 56 m. kaip ir pal. J. Matulaitis). Šiai dienai jis yra paskelbtas Dievo tarnu. Po filmo buvo laisvas vakaras, kurio metu vieni grojo gitara ir dainavo, kiti bendravo, treti ėjo prie jūros, kad galėtų pasimelsti naktinę brevijorias maldą bei padėkoti Dievui už patirtus įspūdžius.

Kitą dieną kėlėmės gana anksti, nes norėjome pasitikti saulę. Tai buvo viena iš gražiausių susikaupimo dienų akimirkų, kurių, tiesa, buvo nemažai. Kiekvienas tyloje stebėjome saulėtekį ir meldėmės brevijoriaus rytmetinę maldą. Po to Tnorintys vyko prie jūros, kad galėtų išsimaudyti ir jiems grįžus visi važiavome į Nidą.

Šv. Mišios Nidos bažnyčioje

Atvykę vieton ėjome pasimelsti į Nidos bažnyčią, kurioje turėjome antrąją konferenciją. Ją vėl vedė ses. Daiva, tik šį kartą mums labai išsamiai papasakojo apie palaimintąjį J. Matulaitį kaip apie dėstytotoją ir visuomenininką. Po konferencijos mus pasitiko Nidos bažnyčios klebonas kun. Rimvydas Adomavičius ir papasakojo apie savo parapiją. Taip pat mums, klierikams daug kalbėjo apie kunigišką tarnystę, jos iššūkius, džiaugsmus bei sunkumus. Klebonas linkėjo stengtis išlaikyti nuolatinį ryšį su Dievu ir kai būsime kunigais nepamiršti, kad esame Dievo tarnai, kurie atstovauja patį Jėzų Kristų. Po kun. Rimvydo linkėjimų mūsų seminarijos dvasios tėvas kun. Stasys aukojo šv. Mišias, kuriose meldėmės už visus geradarius, rėmusius mus šiomis dienomis.

Pasiplaukiojimas Kuršių mariose

Po Eucharistinės puotos visi patraukėme į prieplauką, kur klebonas mums visiems padovanojo pasiplaukiojimą mariose. Kol plaukėme, galėjome mąstyti apie mokinių kelionę Genezareto ežere ir juos užklupusią audrą. Visos šios patirtys leido praktiškai pagilinti savo tikėjimą, geriau suprasti Evangeliją ir taip labiau pamilti Dievą.

Grįžus į krantą pasistiprinome ir keliavome prie garsiojo Nidos saulės laikrodžio. Pasiekę tikslą supratome, kad čia atėjome veikiau ne dėl laikrodžio, bet dėl kopų, kurios dvelkia tylia ramybe ir panašėja į vietą, kurioje galima sutikti Dievą. Todėl pasinaudojome šia proga ir išsiskirstę ėjome pasivaikščioti po kopas, kurios priminė dykumą.

Susikaupimo dienų aptarimas

Po pasivaikščiojimo kopose jau ruošėmės vykti namo, tačiau važiuojant link kelto, pakeliui dar kartą užsukome prie jūros. Tenais turėjome paskutinę konferenciją, kurią vėl vedė ses. Daiva ir taip pat aptarėme praėjusių susikaupimo dienų akimirkas.

Atrodytų, kad tai tebuvo smagi kelionė su daug žmogiškų įspūdžių, tačiau dvasios tėvas vyko su mumis ne šiaip sau pakeliauti. Kiekvieną akimirką jis ragino mus pažvelgti į aplinką tikėjimo žvilgsniu, įvertinti Dievo kūriniją, džiaugtis ja ir grožėtis, melstis už sutiktus žmones ir patirti Dievą paprastuose kasdienos dalykuose. Mes turėjome progą mokytis būti su Dievu ne tik koplyčioje, bet sutikti ir patirti jį kasdienybėje, matyti jo pėdsaką kūrinijoje bei kituose žmonėse.

Gabrielius Satkauskas

 
 
   į viršų  
 
     
     
 
    © Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija
 
 Kontaktai  Biblioteka  Į titulinį puslapį