Dvasinė konferencija (2012 gegužė)

Gegužės 8 dieną seminarijos bendruomenė dvasinės konferencijos metu susitiko su įžymia Lietuvos teatro aktore Doloresa Kazragyte, kuri dalinosi savo gyvenimo, tikėjimo ir atsivertimo patirtimi.

Garsi aktorė pabrėžė susirinkusiems, kad aktoriaus profesija yra kažkuo panaši į kunigo pašaukimą, nes aktoriai, vaidindami scenoje taip pat kelia žmogaus dvasią. D. Kazragytė akcentavo, kad ji gimė Rusijoje, bet nebuvo tremtinių vaikas, o užaugo ateistinėje šeimoje, nes jos tėvai buvo įsitikinę komunistai revoliucionieriai, ypač mama, kuri šiai ideologijai paaukojo savo gyvenimą, tačiau tuo tikėjo nuoširdžiai ir naiviai, kad tokiu būdu pasaulis gali tapti geresnis, teisingesnis. Todėl, anot aktorės žodžių, prasidėjus II Pasauliniam karui, jos tėvai – lojalūs komunistai, traukdamiesi kartu su sovietų kariuomene, pabėgo į Rusiją. Aktorė savo mamą prisimena kaip pasišventusią vargšams, išdalindavusią jiems visą turtą, nieko sau nepasilikdavusią, visada pasisakydavusią ir besivadovavusią bibline aukso taisykle savo gyvenime, tačiau ištikimą sovietinei ideologijai, nors gyvenimo pabaigoje apsidžiaugusia, kad jos duktė įtikėjusi. Net ir vardą Doloresa tėvai aktorei išrinko garsios Ispanijos respublikonų lyderės komunistės Dolores Ibaruri garbei. Kai aktorė atsivertusi, 1980 m. pasikrikštijo, tuomet suprato, kad šis vardas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „skausmingoji“.

Pati aktorė spalvingame savo gyvenime patyrė daug šio skausmo – ypatingai, kuomet ji kaip ir dauguma tuometinių menininkų siekė šlovės, buvo kupina puikybės, egoizmo, nes kiekvienas pasiekimas buvo traktuojamas kaip jos pastangų dėka įvykęs, gyveno mintimi, kad „tai aš viską padariau“. Tačiau dažnai užeidavo melancholiška nuotaika, pamažu pradėdavo jausti, kad kažko tai liūdna, negera, norisi verkti, sakė aktorė. Ji nejautė pasitenkinimo šeimyniniu gyvenimu, kuriame nėra meilės, visada sau sakydavo, kad jos siela yra kitur, ieško kitko. Būdama apie 50 m. amžiaus, pradėjo eiti į Bažnyčią ir joje verkdavo, kai matydavo žmones, priimančius Šv. Komuniją. Tada ji suprato, kad kažko negauna, kaip kiti. Tuomet ji pradėjo skaityti A. Maceiną, Šv. Teresę Avilietę, o galiausiai - Naująjį Testamentą. D. Kazragytė pabrėžė, kad Jėzaus Kristaus žmogiškasis Asmuo (tuo pačiu ir dieviškas), kiekvienas Jo žodis, padarytas veiksmas, santykis su kitu žmogumi, nesmerkimas net ir didžiausio nusidėjėlio, paleistuvės ir kitų ją be galo sužavėjo. Tuomet seminarijos viešnia pasakė palyginimą iš aktoriaus gyvenimo kasdienybės, kuomet jis stengiasi įsivaizduoti savo vaidinamą personažą ir naudoja tokią metodiką: įsivaizduoja, kaip jis elgėsi vaikystėje, kaip kalba ir panašiai, kitaip tariant, buvo pabrėžta, kad aktorystėje ji įpratusi savo personažą matyti lyg filme. Ir štai, ji šį savo įprotį panaudojo ir bandydama įsivaizduoti gyvai, ypač Kristaus kančią ir tuomet jai atrodydavo, kad Jis nori jai suteikti užuojautą, o tai aktorei labai pagelbėdavo, kai ji krisdavo į tuštumą, depresiją, abejones. Ir tai nėra kažkokios netikros vizijos - pabrėžė aktorė - nes ji žino, ką daranti ir yra pratusi dirbti su vaidmenimis.

Viešnia toliau paliudijo skausmingą jos gyvenimo įvykį, kuomet Kalnų Karabacho konflikto metu pabėgo iš namų jos 17-metis sūnus, aikštingas jaunuolis. Tuomet aktorė turėjo vaidint sunkų vaidmenį Vilniuje vykusiose gastrolėse ir jos būsena buvo, anot jos pačios žodžių, „daugiau, negu kančia“. Tuo metu ji susapnavo įsimintiną sapną ir tai buvo ne šiaip sau sapnas, tokie sapnai sapnuojasi 2-3 kartus gyvenime - teigė ji. Aktorė paliudijo, kad sapne ji yra šalia šiurkščiu drabužiu vilkinčio sėdinčio vyriškio, kurį jį apkabinusi, padėjusi galvą ant jo kelių ir verkia iš skausmo pražuvusio sūnaus, dėl viso pasaulio nelaimių ir skausmo, dėl visos žmonijos, ir jaučia, kad šita vyriška esybė ją taip supranta, taip aiškiai atjaučia, kad sapnas lengvėja ir ateina begalinė laimė. Kitą dieną, suvaidinusi spektaklį, ji gavo netikėtą džiugią žinią, kad jos sūnus sugrįžęs. Štai nuo tada, kaip teigė aktorė, įvyko jos atsivertimas į tikėjimą ir krikštas. Nors vėliau viešnios gyvenime įvyko skyrybos su vyru, tačiau ji dėkoja Dievui už tai, kad ji atėjo į Bažnyčią, o jos sutuoktinis nenorėjo pasirinkti tokio gyvenimo. D. Kazragytė citavo garsaus rašytojo mintį, kad ateina laikas, kuomet lieka tik tikėjimas ir pajuokavo, atsakydama į vienos jos kolegės priekaištus jai dėl „davatkiškumo“, teigdama, kad ji norėtų būti dar didesnė „davatka“ kaip pavyzdžiui, Šv. Teresė Avilietė ir jei jos likimas būtų susiklostęs kitaip, būtų pasirinkusi būti vienuole. Garsioji viešnia teigė pastebėjusi visuomenėje keistą stereotipą: daugelis yra susidomėję dvasingumu, ypač vertina Budą, Laozi, konfucijų ir kt. rytietiškas religijos įkūrėjus ir filosofus, tačiau kai ištari Jėzus Kristu, visų veidai persikreipia, susiraukia, žmonėms darosi neįdomu, iš karto keičia temą.

Baigiantis konferencijai, garsi viešnia citavo John O’Donohue „Palaiminimų knygą“ ir išreiškė savo susižavėjimą atradimu, kad mes galime vienas kitą laiminti, laiminti nelaimingus žmones, laiminti bet kokiais žodžiais, einančiais iš širdies ir tuomet tikrai pasikeistų mūsų gyvenimas, jei taip elgtumėmės su savo artimu. Pranešimo pabaigoje Doloresa Kazragytė atsakė į seminaristų klausimus apie dvasinę sausrą maldoje, apie ištikimybę maldai, santuoką ir papasakojo apie savo dabartinę veiklą, kai ji važinėja po Lietuvos miestelius, liudydama Dievą, nes, anot aktorės žodžių, „Jis yra visas mano gyvenimas“, panašiai atsakydama į priekaištus pažįstamiems, kad ji per daug kalba apie Dievą. Vėliau aktorė suvaidino trumpą vaidinimą – komišką senos moteriškės monologą-pasakojimą. Pasibaigus konferencijai, seminarijos bendruomenė dėkojo už aktorės liudijimą nuoširdžiais plojimais ir pakvietė viešnią kartu pavakarieniauti.

Žilvinas Treinys