Monsinjoro K.Vasiliausko 10-ųjų mirties metinių minėjimas (2011 spalis)

Spalio 13 dieną Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos bendruomenė dalyvavo renginiuose, skirtuose paminėti pirmojo atkurtosios Vilniaus seminarijos rektoriaus monsinjoro Kazimiero Vasiliausko 10-ąsias mirties metines. Antakalnio kapinėse susirinkęs negausus būrelis žmonių – velionio giminių, pažįstamų, visuomenės veikėjų bei seminaristų kartu su rektoriumi kun. Žydrūnu Vabuolu, kun. Gintaru Petroniu ir kun. Arūnu Kesiliu, išklausė kun. Ričardo Doveikos prisiminimo kalbą apie velionį monsinjorą, kurioje šis citavo monsinjoro gyvenimą įprasminusią frazę – „Ir tamsoje yra šviesos“. Kun. Ričardas Doveika prisiminė monsinjorą kaip tikėjimą ir viltį skelbusį žmogų, kuris ragino visada nesustojant daryti gera ir išreiškė viltį, kad jis šiuo metu ilsisi Dangiškojo Tėvo prieglobstyje. Šv. Rapolo bažnyčios, kurioje yra atlikęs klebono tarnystę ir velionis monsinjoras, klebonas kun. Arūnas Kesilis, pridūrė, kad monsinjoras buvo meilės Bažnyčiai ir žmonėms mokytojas, ne tik bažnyčios kaip bendruomenės, bet ir kaip pastato ir palinkėjo seminaristams tokios meilės.

Vakarinėje Šv. Mišių aukoje į Vilniaus Arkikatedrą baziliką susirinkęs negausus monsinjoro gerbėjų būrelis, klausėsi mišių homilijos, kurią sakė vyskupas J.E. J. Tunaitis. Ganytojas pabrėžė, kad kun. Kazimieras Vasiliauskas buvo Viešpaties kunigas, Gerosios Naujienos skelbėjas ir Tikėjimo, Vilties ir Meilės šauklys. Vyskupas prisiminė iš leistas knygas apie monsinjoro gyvenimą ir jo sunkų gyvenimo ir tarnystės Viešpačiui kelią: seminarijos ir kunigystės pirmuosius metus, tremtį, gyvenimą lageriuose, nelengvą sugrįžimą į Lietuvą, tarnystę joje. Buvo pacituota monsinjoro vieno iš pamokslų ištrauka, kurioje velionis ragino žmones mylėti visus, net ir didžiausius nusidėjėlius, stengtis įžvelgti žmonėse nors kibirkštėlę gėrio, linkėti visiems gero, tvirtai tikėti gėrio pergale.

Po Šv. Mišių, Lietuvos mokslų Akademijos salėje įvyko prisiminimų vakaras monsinjorui K.Vasiliauskui atminti. Buvo pristatytas režisierės D.Kutraitės filmo „Monsinjoras“ ištrauka, kurioje dalyviai galėjo gyvai išgirsti velionio žodžius, jo prisiminimus apie vaikystę, sovietinės priespaudos laikus, ištikimybę Kristui ir tikėjimui. Nepaprastai įsimintini jo žodžiai, ištarti jo, kai jis atsisakė bendradarbiauti su sovietų saugumu ir pasirinko geriau važiuoti „pas baltas meškas“, motyvuodamas, kad „man išdavystė – didžiausia nuodėmė“. Savo prisiminimo apie monsinjorą kalboje kun. Ričardas Doveika prisiminė savo bendravimo patirtį su kun. Kazimieru ir labai jį palietusius žodžius, kuriais jį paragino gyvenime neatstumti nei vieno žmogaus ir ypač didžiausių nusidėjėlių. Taip pat akcentavo nepaprastai didelę jo meilę žmonėmis, netgi tada, kai šie naudodavosi jo gerumu, monsinjorui, anot jo paties žodžių, vis tiek norėjosi tik tikėti, tikėti, tikėti, kad net ir tamsiausioje žmogaus širdies tamsoje glūdi šviesos kibirkštėlė. Buvo prisiminti T.Stanislovo Dobrovolskio žodžiai, kurias jis vadino velionį monsinjorą - „grynuoli, tu mano, grynuoli“. Prisiminimų vakaras baigėsi puikiu B.Dvariono muzikos mokyklos mokinių, Vilniaus moterų choro „Liepos“ pasirodymu bei kun. Gintaro Petronio liturgine giesme.

Žilvinas Treinys