Piligriminė kelionė į Žemaičių Kalvariją (rugpjūtis 2011)

Rugpjūčio 29 dieną visa seminarijos bendruomenė išsirengė į mokslo metų pradžios piligriminę kelionę. Šįkart mūsų tikslas buvo Žemaičių Kalvarijos šventovė. Išvykome nuo seminarijos pastato autobusu 8 val. ryte. Mūsų kelionė prasidėjo malda, prašant Dievo palaimos ir globos tiek šiame kelyje, tiek per visus mokslo metus. Kelionės metu buvo gyvai ir nuotaikingai vedama laida „Mūsų miesteliai“: vienas po kito klierikai autobuso priekyje, kalbėdami į mikrofoną, pristatinėjo įvairius Lietuvos miestelius ir miestus, pro kuriuos tuo metu važiavome ir kuriuose jie buvo gyvenę, dirbę, atlikę praktiką, dažnai buvoję ten ar kažkokiu kitu būdu susidūrę su jais savo gyvenime. Kiekvieną naują miestelį pristatinėjo vis kitas piligrimas: diak. M. Mitkevičius - Vievį, klr. T. Piktelis – Kaišiadoris, Žiežmarius – klr. P. Slaminis. Jie ir kiti kalbėtojai papasakodavo apie miestelių kilmę, pavadinimų etimologiją, istoriją, kultūrą, įžymybes, o taipogi ir parapijinės bažnyčios istoriją, architektūrą bei dabartinį parapijos gyvenimą. Miestai ir miesteliai keitė vienas kitą: Vievis, Žiežmariai, Kaišiadorys, Kaunas, Raseiniai, Rietavas, Plungė. Įspūdingesni, išsamesni ir įdomesni pasakojimai buvo vainikuojami audringais plojimais. Pagaliau apie 13 val. atvykome į Alsėdžius – senąją Žemaičių vyskupijos vyskupų vasaros rezidenciją. Čia ilgą laiką vasaromis reziduodavo Žemaičių vyskupas, kol 1850 m. vysk. M.Valančius savo vyskupijos centrą iš čia perkėlė į Varnius. Alsėdžiai nuo XIX a. vid. iki XX a. pr. buvo ir valsčiaus centras. Autobusui sustojus prie bažnyčios, mus pasitiko jos klebonas kun. Edgaras Petkevičius ir pakvietė pietų į šalia esančią gražią koplyčią. Užkandę turėjome trumpą ekskursiją Alsėdžių parapijinėje bažnyčioje. Klebonas papasakojo išsamią šios bažnyčios istoriją. Jis paminėjo iš viso 3 bažnyčias, stovėjusias skirtingais laikotarpiais ant to paties aukšto kalno, kur šiuo metu yra dabartinė bažnyčia. Seniausia iš klebono paminėtų bažnyčių buvo pastatyta 1469 m., o dabartinė – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažn. – pastatyta 1793 m. vyskupo Bartolomėjaus. Tais pačiais metais įkurta ir parapija. Šioje nedidelėje, tačiau gražioje ir jaukioje bažnyčioje yra daug altorių – iš viso 8. Seniausi iš jų – šv. Onos, šv. Barboros, Šv. Šeimos. Žodį tarė ir naujasis seminarijos dvasios tėvas kun. S. Kazėnas. Jis linkėjo, kad kelionėje vėjas išpūstų viską, kas nereikalingo susikaupė mumyse per vasaros atostogas, kad žygiuojant svarbu kurį laiką išbūti tyloje, kad galėtume melsdamiesi bendrauti su Dievu, bandyti suprasti Jo valią mums šiame žygyje ir ateinančiais mokslo metais. Taip pat dvasios tėvas paskatino mus melstis asmeninėmis intencijomis. Seminarijos rektorius paskelbė, kad visų mūsų bendroji intencija šiai kelionei yra prašyti Dievo palaimos seminarijos bendruomenei ateinančiais mokslo metais. Tada, parapijos klebono kun. Edgaro palaiminti, apie 13 val. išėjome į kelionę. Eiti iki šio garsaus visoje Lietuvoje miestelio teko 10 kilometrų. Priekyje buvo nešamas kryžius su Nukryžiuotuoju, simbolizuojantis mūsų vienijimąsi su Viešpačiu Jo Kančioje ir aukojant Jam savo intencijas, savo nepatogumus, savo maldas ir prašymus. Eidami šlovinome Viešpatį giesmėmis, meldėmės Dievo gailestingumo vainikėlį ir rožinį, ėjome tyloje mąstydami ir melsdamiesi asmenine malda. Žygyje teko išgyventi ir šiokį tokį nepatogumą – savotišką „mažą kryželį“, nes į kelionės pabaigą, visai nebetoli kelionės tikslo, pradėjo merkti nesmarkus, bet įkyrus lietus. Apie 15 val. pagaliau pasiekėme Žemaičių Kalvarijos prieigas, kur mūsų jau laukė Žemaičių Kalvarijos bazilikos rektorius kanauninkas Jonas Ačas kartu su kanauninku Andriejumi Sabaliausku ir dviem Telšių seminarijos klierikais. Jie laikė rankose Kristaus Kryžiaus relikviją, kurią perdavė mūsų rektoriui kun. Žydrūnui Vabuolui. Po pasveikinimo ir trumpos maldos tęsėme žygį - procesiją mietelio gatvėmis iki pat bazilikos, kuri mus „pasitiko“ varpų skambesiu ir bažnyčios jaunimo mušamais įspūdingais tamtamais! Įėję į šią šventovę, pagarbinome Šv. Kryžiaus relikviją, Švenčiausiąjį Sakramentą ir pradėjome įspūdingą, apie 2,5 val. trukusią Kalvarijų Kryžiaus kelio procesiją su senovinėmis, autentiškomis giesmėmis ir maldomis. Šis kryžiaus kelias su Kristaus kančios įvykių apmąstymui pastatytomis medžio arba mūro koplyčiomis liaudyje vadinamas „Kalvarijos kalnais“. Kaip vėliau sužinojome iš specialiai šiai kryžiaus kelio procesijai išleistos knygelės, iš J.E. Telšių vysk. J. Borutos bei kan. Andriejaus Sabaliausko pasakojimų, pirmasis Lietuvoje toks Kryžiaus kelias buvo įrengtas būtent čia – dabartinėje Žemaičių Kalvarijos vietovėje (anksčiau vadintoje Gardais, nuo to paties pavadinimo upeliuko, kuris įteka į per šį miestelį tekančią Varduvos upę).

Šiek tiek istorijos. Gardų vietovė – tai senovinė kuršių gyvenvietė, pirmąkart paminėta 1253 m. Kuršo vyskupo ir Livonijos ordino žemės dalybų dokumentuose. Šioje vietovėje jau kunigaikščio Vytauto laikais, t.y. XV a. pradžioje buvo įkurtas Medininkų (Žemaičių) vyskupo dvaras. Žinoma, kad apie 1593 m. čia jau stovėjusi koplyčia (pagal kitus duomenis – 1619 m. Gardų piliakalnyje koplyčią pastatė vyskupas Stanislovas Kiška). Taigi, pirmąjį Lietuvoje tokį unikalų Kryžiaus kelią įrengė Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius būtent čia – Gardų (Kalvarijų) vietovėje ant daugelio šios vietovės kalvų – buvusių kuršių pagoniškų piliakalnių. Šis vyskupas, atlikęs piligriminę kelionę į Jeruzalę, čia tarp būsimų kryžiaus kelio stočių atmatavo tiek žingsnių, kiek jų buvo nuėjęs savo Kančios kelyje mūsų Išganytojas Jėzus Kristus, pažymėjo ten vietas ir pastatė koplyčias Kristaus kančios įvykių apmąstymui. O kelią tarp koplyčių pabarstė iš Jeruzalės kryžiaus kelio parsivežtu smėliu. 1640 m. vysk. J.Tiškevičius įkūrė čia taip pat ir katalikišką šventovę, pasikvietė čia dominikonus, gebėjusius įsiklausyti į aplinką ir skelbti Dievo Žodį pačiu tinkamiausiu tiems laikams būdu. Jis skyrė jiems fundaciją vienuolynui, atidavė jų valdymui parapiją. Dominikonai čia išbuvo ir valdė parapiją 250 metų, kol sovietmečiu vienuolynas buvo panaikintas. To paties vyskupo įsakymu, vienas iš brolių dominikonų parašė maldas ir giesmes, skirtas Kristaus Kančios apmąstymui. O šios giesmės buvo greitai pamėgtos vietinės liaudies ir giedamos visoje Žemaitijoje namuose ir bažnyčiose Gavėnios metu, per šermenis ar mirusiųjų minėjimus. 1681 m. čia gyvenęs Jurgis Kazakauskis išleido pirmąją katalikišką maldaknygę. Jis taip pat išspausdino „kalnų“ tekstus, kurie išliko nepakitę iki mūsų dienų ir iki XIX a. vidurio (vysk. M.Valančiaus laikų) nebuvo redaguoti. Vėliau buvo redaguoti du kartus (paskutinė redakcija – kun. V. Aliulio MIC 1984 m.). O įdomiausias faktas yra tas, kad šiais laikais niekur kitur niekas nebegieda ir nebežino tokių giesmių, kaip šios.

Žemaičių Kalvarijos stočių koplyčios yra vienintelės išlikusios ir nesunaikintos per įvairias okupacijas, trukusias virš 200 metų. Tai 20 stočių kryžiaus kelias. Kodėl 20, o ne tradiciškai 14? Todėl, kad dominikonai turėjo skirtingai nuo pranciškonų ne 14, bet 20 kryžiaus kelio stočių. Kryžiaus kelią jie pradėdavo nuo Paskutinės Vakarienės apmąstymo. Vyskupas J. Tiškevičius 1649 m. šalia dominikonų vienuolyno pastatė naują Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, o į ją 1649 m. atgabenta ir paties vyskupo iškilmingai įnešta Šv. Kryžiaus relikvija. Dabartinė to paties pavadinimo bazilika - jau ketvirtoji bažnyčia, iškilusi toje vietoje. Tiesa, dabartinę išvaizdą ji įgavo tik XX a. pradžioje, po 1896 m. gaisro. Anot kanauninko A. Sabaliausko, dabartinę baziliką panašiai kaip ir Saliamono Šventyklą Jeruzalėje statė 43 metus. Bazilika yra klasicizmo stiliaus su stipria baroko įtaka, trijų navų, turinti 10 altorių. Čia prasideda ir baigiasi kryžiaus kelias ir yra dar viena svarbi sakralija – stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Bet apie kiek vėliau. Sugrįžkime į mūsų ilgąjį kryžiaus kelią po Kalvarijos stotis.

Teko eiti giedant ir meldžiantis iš specialaus maldynėlio. Kryžiaus kelio pradžioje giesmės (ypač pirmųjų kursų seminaristams) dar gana nerišliai giedojosi, bet labai greitai supratome pagrindines giesmių tonacijas ir jau po kelių pirmųjų stočių visi sutartinai traukėme tas nuostabias liaudiškas, uždegančias ir labai dvasingas giesmes. O garsiausiai už visus giedojo ir nemokantiems uždavinėjo toną nenuilstantis charizmatiškasis kanauninkas Andriejus. Taip, protarpiais pliaupiant smarkiam lietui, visi kopėm aukštyn ir leidomės žemyn į vieną kuršių piliakalnį po kito. Priekyje ėjo 3 – 4 klierikai, pakaitomis nešdami didžiulį (maždaug 1,5x3m) kryžių. Visas Žemaičių Kalvarijos miestelis yra išsidėstęs ant minėtų kalvų – piliakalnių. Ant vieno iš didžiausių piliakalnių – Gardų piliakalnio, Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška pastatė pirmąją bažnyčią Jono Krikštytojo garbei. Nuo tada šis kalnas vadinamas Šv. Jono kalnu. Čia kanauninkas A. Sabaliauskas priminė mums Žemaitijos Krikšto istoriją, kai tuometinius pagonis žemaičius krikštijo, suvarydami į piliakalnio papėdėje tekantį upelį ir duodami visai grupei žmonių vieną vardą. Nuo to meto šis upelis pradėtas vadinti Varduva. Prie kiekvienos kryžiaus kelio stoties sustodavome jos apmastymui, maldai ir trumpai „istorijos pamokėlei“ apie tą koplyčią, jos atsiradimo istoriją ir įvairius su tuo susijusius faktus, kuriuos trumpai keliais sakiniais pakomentuodavo kun. Andriejus. Prie kai kurių kryžiaus kelio stočių jis papasakojo apie tradiciją, kad pirmą kartą einantieji šį kryžiaus kelią čia gulasi kryžiumi, kol yra giedama ir meldžiamasi prie šios konkrečios stoties. Nemažai klierikų (įskaitant ir šių eilučių autorių) taip ir padarė. Be abejo visiems tai buvo nepakartojama patirtis, ypač tuo, kad priminė diakonų ir kunigų šventimų apeigų dalį, kuomet šventinamieji guli kniūbsti iškilmingai giedant Visų Šventųjų litaniją. Beje, šią litaniją mes taip pat giedojom, grįždami į baziliką. Baigę kryžiaus kelią, visi buvome pavargę, bet patenkinti ir dvasiškai pakylėti. Vėliau buvusiame renovuotame senojo vienuolyno pastate, kuriame įsikūręs Telšių Vysk. Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos propedeutinis kursas ir kur mes apsistojome nakvynei, mums priėmė ir savo mintimis konferencijoje su mumis pasidalino Telšių vyskupas J.E. Jonas Boruta. Buvome maloniai nustebinti ir jautėmės pagerbti, sužinoję, kad vyskupas atidėjo kitus savo reikalus ir skubėjo į susitikimą su mumis. Jis išsamiai papasakojo apie Švč. Mergelės Marijos stebuklingą paveikslą, jo istoriją. Šio paveikslo prototipas yra Italijoje – Neapolyje, o labiausiai jam atitinka Prancūzijos Kambre miestelio XV a. vidurio ikona. Ji kadaise buvo Ortodoksų bažnyčios atstovų padovanota vienam iš Visuotinio Konstanco susirinkimo kardinolų, o vėliau per šio kardinolo sekretorių pateko į Kambre miesto katedrą. Prieš tai ji išbuvo nemažą laiką Romoje, kur buvo padaryta daug jos kopijų. Šis kardinolas 1415 m. Konstancoje buvo priėmęs Žemaitijos bajorų delegaciją krikšto klausimu. Matyt todėl vėliau iš Romos į Žemaitiją buvo atvežta viena iš šio paveikslų kopijų, ir Jokūbas Pugačevskis, Žemaičių Kalvarijos katedros namų ekonomas, pakabino ją bažnyčioje. Netrukus šis paveikslas pradėjo garsėti malonėmis. Popiežius Jonas Paulius II 1988 m. Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčiai suteikė mažosios bazilikos vardą, paprašė atlikti paveikslo tyrimus. Anot vysk. J. Borutos, popiežių Benediktą XVI sudomino pasakojimas, kad Žemaičių Kalvarijos šventovę, ypač Didžiųjų atlaidų metu, pamėgo jaunos šeimos, kad sutuoktiniai kartu su savo vaikais eina Kryžiaus kelią, meldžiasi prie stebuklingojo paveikslo. „Taip šių pokalbių metu išsikristalizavo šio paveikslo, šiais laikais patraukiančio jaunų šeimų širdis ir sielas, titulas. [...] Karalienė turi būti pripažinta mūsų valdovė – rodanti kryptį ir būdą, kaip mes žengiame į ateitį. Marija pati savo gyvenimu mums parodė pavyzdį, kuriuo mes turime sekti“ – teigė vyskupas.

2006 m. spalio 8 d. šis Švč. Mergelės Marijos – Krikščioniškų Šeimų Karalienės paveikslas buvo vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI pašventintomis karūnomis, o tai reiškia, kad paveikslas yra išgarsėjęs stebuklais ir yra tarptautinio lygio šventovėje. Lietuvoje šiuo metu tokių karūnuotų paveikslų yra tik 6. Šioje bazilikoje dar yra viena iš garsiosios Turino drobulės kopijų. Ją būtent šiai šventovei padovanojo Turino vyskupas 2004 m. Bazilikos vargonai labai gražūs ir seni, skaičiuojantys jau bene šimtmetį. Dar gyva ir sena graži tradicija eiti keliais aplink altorių meldžiantis ir prašant Švč. Mergelės užtarimo.

Paskui šventėme Eucharistiją, kurią celebravo pats Telšių vyskupas, vietos kanauninkai, mūsų seminarijos rektorius, vicerektorius ir dvasios tėvas. Homilijos metu vyskupas paragino mus nebijoti išbandymų ir kreipti savo žvilgsnį į patį Viešpatį Jėzų ir į Šv. Joną Krikštytoją, kurio nukankinimą tą dieną minėjome. Anot Jo Ekscelencijos, niekas nebeprisimena ir nebeseka tokiais pasaulio valdovais kaip Erodas, kurio įsakymu buvo nukirsdintas Jonas Krikštytojas, tuo tarpu Jėzaus Kristaus pasekėjų yra daug, jie neišnyko ir praėjus 2000 metų. Po Šv. Mišių visi turėjome galimybę pabendrauti prie vaišių stalo, o vėliau dar buvo galimybė pagarbinti Šv. Sakramentą. Kitos dienos – antradienio rytą bazilikoje kalbėjome Rytmetinę brevijoriaus maldą, po to, papusryčiavę turėjome ekskursiją po baziliką, klausėmės kanauninko A.Sabaliausko pasakojimų apie šią šventovę, uždavinėjom įvairius klausimus, į kuriuos jis išsamiai atsakė. Ypač įdomu buvo klausytis pasakojimų apie sovietinės okupacijos laikotarpį, kaip daug kartų bandyta uždaryti šią šventovę, nugriauti kryžiaus kelio koplyčias, sukliudyti žmonėms atvykti į atlaidus. Tačiau žemaičiai apgynė savo šventovę, vis tiek susirinkdavo į atlaidus, atbėgdavo saugoti begriaunamų koplyčių, prasiverždavo pro milicijos užtvaras, kai būdavo uždraustos procesijos už šventoriaus ribų. Po ekskursijos, nuoširdžiai atsisveikinę su svetingais šeimininkais, išvykome į Laukuvos parapiją.

Laukuvoje mus pasitiko vietos klebonas kun. Virginijus Pocius. Šv. Mišių pradžioje klebonas trumpai papasakojo Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios ir parapijos istoriją.1624 m. paminėta pirmoji medinė bažnyčia, pastatyta Jono Talaičio, kuris tais pačiais metais įkūrė ir parapiją. 1852 – 1856 m. klebono Mato Narkevičiaus iniciatyva pastatyta dabartinė Šv. Kryžiaus Atradimo mūrinė bažnyčia. Ją 1893 m. konsekravo vyskupas Mečislovas Paliulionis.

Šv. Mišias aukojo seminarijos dvasios tėvas kun. Stasys Kazėnas. Homilijoje apie Kafarnaumo apsėstojo išgydymą dvasios tėvas pabrėžė, kad mūsų gyvenimuose yra labai svarbus Jėzaus vardas ir skatino kiekvieną paklausti savęs, ką jis mums reiškia. Po Šv. Mišių klebonas pristatė jose dalyvavusius – vietos bendruomenę bei Šilalės rajono merą Joną Gudauską ir Šilalės savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoją Verą Macienę. Meras trumpoje kalboje padėkojo seminaristams už apsilankymą bei pasakė, kad Lietuvą šiomis dienomis gelbsti būtent jos katalikiškumas. Jis prisiminė ir įžymius šios parapijos žmones, kurie garsino šį kraštą: prelatą profesorių įžymųjį Šv. Rašto vertėją Antaną Rubšį (jo, kaip buvusio mūsų seminarijos dėstytojo, kapo ir atvykome aplankyti į Laukuvą); prelatą Stasį Žilį; pilotą Jurgį Kairį ; etnologą, filosofijos profesorių, tautosakininką Norbertą Vėlių ir kitus kultūros veikėjus. Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vera Macienė į susirinkusiuosius prabilo žemaitiškai. Ji nuoširdžiai pasidžiaugė atvykusiais klierikais ir tuo, kad ryžomės atsiliepti į Dievo kvietimą sekti Juo.

Papietavę, aplankėme ir pasimeldėme prie šios bažnyčios šventoriuje esančio prelato kunigo Antano Rubšio kapo, sėdome į autobusą ir apie išvykome namo. Važiuodami meldėmės Dievo Gailestingumo vainikėlį ir rožinį. Sugrįžę į Vilnių, seminarijos didžiojoje koplyčioje malda užbaigėme savo piligriminę kelionę.

Žilvinas Treinys