Įkūrimas ir senovė  •  Atkūrimas  •  Seminariją baigę kunigai
 
     
 

Senosios Vilniaus diecezinės kunigų seminarijos istorija

Katalikų Bažnyčia, reaguodama į reformacijos sukeltą situaciją, sušaukė Visuotinį Tridento Susirinkimą (1542–1563). Jam baigiantis, XXIII sesijos metu 1563 m. liepos 15 d. buvo priimtas dekretas dėl seminarijų steigimo. Susirinkimo Tėvams tai atrodė geriausias būdas įveikti vieną didžiausių to meto problemų – prastą kunigų pasirengimą. Tuo metu dauguma kandidatų į kunigus šio to pramokdavo parapijose ar prie katedrų. Dekretu primygtinai siūlyta steigti seminarijas kiekvienoje vyskupijoje. Dokumento svarstymas nesukėlė audringų diskusijų, kaip atsitiko sprendžiant kai kuriuos aktualius teologinius klausimus. Tačiau būtent jis bene labiausiai paveikė tolesnį Bažnyčios gyvenimą.

Vyskupas Jurgis Radvila

Nepraėjus nė 20 metų, Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila 1582 m. sausio 12 d. pasirašė Vilniaus diecezinės kunigų seminarijos įsteigimo aktą, kurį patvirtino karalius Steponas Batoras.

Viešpaties vardu. Amen. Amžinajam įvykio atminimui

Mes, Steponas, Dievo malone Lenkijos karalius, Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mozūrijos, Žemaitijos ir Livonijos Didysis kunigaikštis bei Transilvanijos valdovas, šiuo savo visuotiniu ir vieninteliu dabarčiai ir ateičiai raštu pažymime ir paskelbiame, kad Garbingiausiasis Kristuje Tėvas ir Ponas Vilniaus vyskupas, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis Jurgis Radvila viešai mums įteikė pergamentą, savo paties bei kilmingųjų [...] antspaudais patvirtintą. Tuo pergamentu visuomenė, siekdama jaunuolių ugdymui bei dievobaimingam auklėjimui mūsų mieste Vilniuje įkurti Kolegiją, savo garbingiausiuoju tėvišku rūpesčiu prašė, kad mes šiai jau minėtos Kolegijos fundacijai ir įteisinimui pritartume bei ją savo valdžia ir karališkąja didenybe maloniai pripažinti ir patvirtinti teiktumės. Būtent šio čia pateikto rašto laikausi [...], [...], kaip toliau ir pateikiama.

Kristaus vardu. Amen. Amžinajam įvykio atminimui

Dieviškojo kulto palaikymui ir išsaugojimui bei katalikų tikėjimo skleidimui [...] mes, Jurgis Radvila, Dievo malone Vilniaus vyskupas [...], nusprendėme savojoje Vilniaus vyskupijoje, kurioje pamatėme esant didelį kunigų bei kitų darbininkų Dievo vynuogyne stygių, įsteigti ir funduoti Kolegiją, kurioje būtų ugdoma ir religiškai auklėjama daugybė apsisprendusių lietuvių ir gudų jaunuolių. [...] Tvirtai tikėdamiesi gerų darbų neapleidžiančio Dievo ranką nesant sutrumpėjusią, to paties Viešpaties Dievo vardu įsteigiame ir funduojame mūsų dvasinę Kolegiją. Jai duodame aukų bei būtino įsikūrimui turto, skirdami jai mūsų paveldėtą Vilniaus paviete esantį dvarą, vadinamą Vozgeliškėmis. Šį dvarą su žmonėmis, pastatais, laukais, pievomis, ganyklomis, bitynais, giriomis, miškais, pamiškėmis, kirtimais, kalnais ir kloniais, kūdromis, upėmis, tvenkiniais, ežerais, grioviais, šaltiniais ir kriokliais, malūnais ir jų pelnu, derliais, atsitiktinėmis įplaukomis, pašaro arkliams aprūpinimu, visų laukinių žvėrių medžiokle, mokesčiais, duoklėmis, žvejyba, o taip pat su visomis jo valdomis [...] susirinkimui nusprendus ir pritarus, visiškai sąmoningai dovanojame kaip neatšaukiamą dovaną [...]. Šios mūsų funduotos ir apdovanotos Dievo kolegijos administravimo, valdymo ir vadovavimo [...] naštą rūpestingai užkrauname savo visų laikų įpėdiniams, prelatams, kanauninkams ir visai mūsų Bažnyčios kapitulai. Juos visus saikdiname Jėzaus Kristaus gailestingumo žaizdomis, kad jie uoliai paremtų, rūpintųsi ir pagelbėtų šiame didžiai garbingame reikale [...] gausiai prisidėdami, idant šiais laikais būtų ugdoma daugybė klierikų, kad ir mūsų vyskupijoje daugėtų kunigų Visagalio Dievo garbei ir šlovei [...]. Klierikus mokyti ir Kolegijai vadovauti pavedame Garbingajam Tėvui Rektoriui ir visai Vilniaus Jėzaus Draugijos kolegijai. [...] Visą Seminariją ir kiekvieną jos klieriką atskirai pavedame jų meilumui, uoliam rūpesčiui ir meilei. Tai parašyta ir aktuota Vilniuje tūkstantis penki šimtai aštuoniasdešimt antrųjų Viešpaties metų sausio dvyliktą dieną vasaros rūmuose dešimtaisiais mūsų [...] vyskupavimo metais [...].

Taigi mes, siekdami garbingiausiojo Pono vyskupo jau minėto ketinimo Visagalio Dievo garbei ir Respublikos klestėjimui įgyvendinimo, [...] savo pareigos galia norime visa tai, kas jau išdėstyta, ištikimybe ir tikru liudijimu patvirtinti. Šį raštą savo ranka pasirašome bei mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudais patvirtinti pavedame. Parašyta ir aktuota mūsų Karalystės mieste Rygoje tūkstantis penki šimtai aštuoniasdešimt antrųjų Viešpaties Kristaus metų balandžio tryliktą dieną, šeštaisiais mūsų valdymo metais [...].

Pasirašo:

Karalius Steponas

Šventosios karališkosios didenybės notaras Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Leonas Sapiega

Iš lotynų kalbos vertė kl. L. Nedveckas
Originalas saugomas Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje

Vilniaus diecezinė seminarija buvo pirmoji kunigų seminarija ir antra po Vilniaus universiteto aukštoji mokykla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Joje turėjo mokytis 12 klierikų. Vadovauti Seminarijai vyskupas J. Radvila patikėjo tėvams jėzuitams. Lietuvoje įsikūrę 1569 m., tuo metu jie organizavo visą Lietuvos švietimą. Religijos požiūriu jėzuitai Lietuvoje rado labai liūdną padėtį: daugybė niekada nebuvusių nei išpažinties, nei Komunijos, nemokančių nei „Tėve mūsų“, nei persižegnoti, nepažįstančių tikėjimo tiesų... Rašydami pranešimus ir ataskaitas, jėzuitai aiškino ir priežastis, dėl kurių Lietuva buvo tapusi misijų kraštu. Jos buvusios dvi: katalikų parapijų retumas ir lietuviškai kalbančių dvasininkų stoka. Vienu metu seminarija rūpinosi šv. Vincento Pauliečio misionieriai.

Pirmieji seminarijos rūmai (dabar Prezidentūra)

Seminarija įsikūrė šalia vyskupų rūmų, Universiteto g. 6, o klierikai apgyvendinti vyskupo namuose netoli Katedros. 1774 m. seminarija perkeliama į šv. Ignoto gatvėje buvusį jėzuitų naujokyną. Pertvarkius šv. Jurgio kankinio bažnyčią ir senosios regulos karmelitų vienuolyną, 1797 m. seminarija persikelia į šias patalpas, kuriose ji veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Dabar šiuose pastatuose įsikūręs Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Bibliotekininkystės centras (Knygų rūmai).

Šv. Jurgio bažnyčia

Iš pradžių Seminarijoje nebuvo kursų. Mokė klierikus metus, antrus ir įšventindavo į kunigus. Ilgainiui įvesti ketveri mokslo metai. Tokia tvarka išsilaikė iki 1916 m. Būdavo priimami baigusieji 4 gimnazijos klases. Vėliau mokslo laikas dar pailgintas, į seminariją priimdavo tik baigusius gimnaziją.

1789 m. buvo patvirtintos taisyklės, pagal kurias vyskupijos valdytojas skirdavo rektorių, inspektorių ir keturis profesorius. Pirmasis profesorius dėstė dogmų teologiją ir vedė katekizmo pamokas. Antrasis dėstė moralinę teologiją ir prižiūrėjo klierikų pamokslų praktiką, kurios pagrindas buvo sekmadieniams skirtos evangelijos. Trečiasis profesorius dėstė Šv. Raštą: buvo aiškinami psalmių tekstai ir Naujasis Testamentas. Ketvirtasis žemesniųjų kursų klierikus mokė lotynų kalbos, logikos, matematikos ir geometrijos pagrindų, piešimo ir fizikos, o sekmadieniais aiškino geografiją ir kosmografiją.

Iki jėzuitų ordino uždraudimo ir paleidimo 1773 m. Lietuvoje veikusiose dvasinėse seminarijose gamtos ir tikslieji mokslai nebuvo dėstomi. Tačiau Edukacinei komisijai reformavus švietimą vienuolynų mokykloms teko į mokymo planus įtraukti daugiau pasaulietinių mokslų. Prireikė tiems dalykams dėstyti mokytojų dvasininkų, todėl teko koreguoti ir dvasinių seminarijų programas.

Pagal 1843 m. caro patvirtintus nuostatus seminarijoms ir 1878 m. Statutą seminarijoje buvo dėstomi šie dalykai: Šv. Raštas, dogmų teologija, moralinė teologija, pastoracinė teologija, Bažnyčios istorija, visuotinė istorija, kanonų teisė, homiletika, lotynų kalba, rusų kalba ir literatūra, prancūzų arba vokiečių kalba, Rusijos istorija, trumpas teisės kursas, bažnytinės apeigos, giedojimas, filosofija ir graikų kalba.

Vilniaus seminarijos istorija sudėtinga. Ją sukrėtė 1654–1661 m. rusų invazija, karai su švedais, 1863 m. sukilimas, Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, įvairių okupacijų metai. Seminarija buvo tai uždaroma, tai vėl atidaroma, o 1945 m. vasarį sovietinė valdžia seminariją uždarė sakydama, kad Vilniuje ji niekada nebeveiks... Tuo metu Vilniaus arkivyskupo titulą turintis Romualdas Jałbrzykowskis 1945 m. vasario 20 d. dekretu perkėlė uždaromą seminariją į Baltstogę, kur išvyko ir pats. Šis miestas buvo didžiausias arkivyskupijos dalyje, atsidūrusioje Lenkijos teritorijoje. Iki seminarijos atkūrimo Vilniuje 1993 m. Balstogės seminarija teisėtai save laikė senosios tęsėja. Žlugus sovietinei imperijai, atsirado galimybė sutvarkyti bažnytinės administracijos reikalus. Popiežius Jonas Paulius II 1991 m. gruodžio 24 d. įkūrė Vilniaus metropoliją, kurios ribos sutapo su valstybės siena, ir jai priskyrė Kaišiadorių bei Panevėžio vyskupijas. Buvo pertvarkytos senosios arkivyskupijos teritorijos, likusios Baltarusijoje ir Lenkijoje. 1992 m. kovo 25 d. oficialiai įsteigta Balstogės metropolija su Lomžos ir Drohičino vyskupijomis, taip nutraukiant tęstinumą su Vilniumi. 1991 m. administraciniai pakeitimai įvykdyti ir Baltarusijoje.

Didelės įtakos Seminarijos gyvenimui turėjo sudėtinga Vilnijos krašto situacija. Lietuviškai Seminarijoje nebuvo dėstoma iki pat 1939 m. – iki Vilniaus grąžinimo Lietuvai. Iš pradžių oficiali dėstomoji kalba buvo lotynų, o nuo 1843 m. įvesta rusų kalba. Vilniaus generalinis gubernatorius 1866 m. raštu griežtai įsakė, kad seminarijų auklėtiniai būtų pratinami net ir pamokslus sakyti rusiškai, nors jis gerai žinojo, kad rusakalbių katalikų Lietuvoje nėra. Vėliau dėstyta ir lenkiškai. XIX–XX a. sandūroje, kai Seminarijoje iš 150 klierikų maždaug pusę sudarė lietuviai, vyravo lenkų kalba. Nors tada net 29 parapijoms reikėjo lietuviškai kalbančių kunigų, klierikai negaudavo kunigystės šventimų, jei per prastai mokėjo lenkiškai. Lietuvių priėmimas į Seminariją buvo ribojamas. „Didžiausias mano troškimas, – rašo palaimintasis arkivyskupas J. Matulaitis, 1918 m. pabaigoje perėmęs vyskupijos valdymą, – kad klierikai, baigdami Seminariją, išsineštų apaštalo kunigo širdį ir dvasią, kad norėtų lygiai visų tautų žmonėms tarnauti, kaip šv. Povilas. Tautinis šovinizmas – tai, kiek pastebėjau, šios diecezijos kunigų liga; ta liga serga ir Seminarija.“

Dėl lietuvių kalbos teisių pradėta kovoti vėlai. Tik Vilniaus lietuvių Seimui įteikus tuometiniam vyskupui E. Roppui peticiją, nuo 1906 m. buvo įvestos neprivalomos lietuvių kalbos pamokos. 1939–1941 m. vyskupui M. Reiniui teko kviesti jaunuolius iš visos Lietuvos važiuoti į Vilnių, kad Seminarija pagaliau taptų lietuviška. 1942 m. rudenį į Vilnių atvyko 15 klierikų iš Kauno kunigų seminarijos. Tarp jų – ir būsimasis atkurtosios Vilniaus seminarijos pirmasis rektorius mons. Kazimieras Vasiliauskas. Vilniaus kunigų seminariją yra baigę ir vyskupai Motiejus Valančius, Juozapas Kukta, Mečislovas Reinys, Julijonas Steponavičius.

Be diecezinės seminarijos Vilniuje yra veikusi popiežiaus Grigaliaus XIII įsteigta popiežinė seminarija (1582–1798), kuri rengė kunigus apaštalavimui tarp gudų ir rusų. Be to, dar veikė 1601 m. įsteigta Švč. Trejybės unitų seminarija, nuo 1773 m. – vienuolių misionierių seminarija prie Misionierių bažnyčios. Dažniausiai istorikų yra minima Vyriausioji dvasinė seminarija (1808–1833) prie Vilniaus imperatoriškojo universiteto, kurioje rengti dvasininkai aukštesnėms pareigoms užimti. Dėl 1831 m. sukilimo ji 1842 m. buvo perkelta į Sankt Peterburgą.

 
 
   toliau  į viršų  
 
     
     
 
    © Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija
 
 Kontaktai  Biblioteka  Į titulinį puslapį